Bene kiekvienam yra pasitaikę, kai aplinkiniams pasiskundžiame galvos skausmu, nemiga, apetito stoka ar kitu negalavimu, tačiau stengiamės išvengti tiesaus atsakymo į klausimą, kas gi atsitiko; apsimetame, kad nieko, tačiau iš tiesų slepiame mus kamuojančią priežastį. Taip prasideda ir naujausias M. Leigh filmas „Dar vieneri metai“. Moteris kreipiasi į medikę vaistų nuo ilgalaikės nemigos, tačiau nė nesileidžia į kalbas, bandant nustatyti jos priežastį. Šį charakteringa scena yra puikus įvadas į labai universalią, labai šiltą, žmogišką ir …tiesiog būtiną pamatyti M. Leigh juostą.
Kodėl filmas vertas dėmesio? „Dar vieneri metai“ – tai dar vieneri jau pražilusių, tačiau iki šiol vienas kitą mylinčių ir puikiai sutariančių sutuoktinių metai. Nenuostabu, kad juos nuolat supa draugai, tačiau kai kuriems jų ne taip pasisekė. Tarp poros draugų – nervinga, nuolat problemose paskendusi ir apie jas čiauškanti vienišė Merė, niekaip nesusitaikanti su tuo, kad jos traukinys nuvažiavo, jaunystės laikų draugas Kevinas, aptingęs meškinas, besiilgintis ankstesnio gyvenimo. Pas Tomą ir Džeri jie ieško paguodos, supratimo, nusiraminimo ir užbėga bent trumpam pasišildyti prie jaukaus šių namų židinio. Visa tai įvilkta į besikeičiančius metų laikus, kuriuos Tomui ir Džeri praskaidrina trumpos išvykos į daržą užmiestyje, tarsi natūralus susiliejimas su gamta ir jos procesais.
Lyg ir tiek, tačiau ne….filmas tiek sodrus puikių dialogų, gero humoro ir bendražmogiškų temų, kad talpina savyje dar daug visko, ką verta pamatyti, o ne aprašinėti. Filmo herojai, M. Leigh ir aktorių sukurti ŽMONĖS yra tokie tikri, įtikinami, jog rodos pažįsti juos jau daugelį metų. Žinai, kaip jie elgiasi darbe, kaip laisvalaikiu, ką mėgsta ir ko ne, kokios jų silpnybės, kaip šie elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Tad nenuostabu, kad juostos herojai kurį laiką gyvena ir toliau, o filmas tęsiasi ir nesiduoda taip lengvai pamirštamas.
M. Leigh, vienas labiausiai vertinamų britų režisierių, beje, lietuvių kilmės, yra viešėjęs „Kino pavasaryje“. Mūsų ekranuose jau rodytas ne vienas jo filmas („Paslaptys ir melagystės“, „Vėjavaikė“, „Karjeristės“), tad bent kiek labiau besidomintiems kinu pristatinėti šio kūrėjo nebereikia. „Dar vieneri metai“ per plauką, kai kurių kino kritikų teigimu, nepelnytai, pernai nebuvo apdovanoti Auksine palmės šakele Kanuose. Ji atiteko T. Malick „Gyvenimo medžiui“. Beje, įvertinti ir nuspręsti, kuris gi filmas vertesnis šio apdovanojimo, galima bus jau netrukus – abu filmai rodomi „Skalvijoje“ balandžio mėnesį.
Frazė. On a scale of one to ten, how happy would you say you are, Janet?
One.
One. I think there’s room for improvement there, don’t you?
Kam rekomenduojame? Mėgstantiems kiną, kuris kalba detalėmis, mimikomis, pasižymi stipriais aktoriais ir gerai suręstais dialogais/ šilto, jaukaus, emocionalaus kino gerbėjams/mačiusiems ankstesnius M. Leigh filmus ar norintiems atrasti šį režisierių.