„Pusė Nelsono“ teko matyti viename iš „Kino pavasarių“ prieš kelerius metus. Paprastai, kai perkratai galvoje ką tik praūžusio festivalio filmus, noris kalbėti apie 3-4 stipresnius, po mėnesio lieka jau tik 1-2. Retas atvejis, kai filmas užsilieka atminty ilgesniam laikui. Toks yra „Pusė Nelsono“ – lyg ir dar vienas filmas apie mokyklą. bet turintis kažkokią kibirkštėlę, kuri negęsta ilgiau nei kitos.
Kodėl filmas vertas dėmesio? Filmo traukos centru tampa jaunas patrauklus istorijos mokytojas Danas, kurį pritrenkiančiai (šiuo atveju visai nebaisu vartoti šį žodį) vaidina britas Ryan Gosling. Toks įspūdis, kad jis čia vaidina pats save ir jam vaikų darbas persikūnyti į dvilypį gyvenimą turintį mokytoją. Dieną jis – netradiciškai dėstantis charizmatiškas mokytojas ir krepšinio treneris, naktį – nevykėlis, pasinėręs į narkotikus, alkoholį ir atsitiktinius santykius.
„Pusė Nelsono“ kiek primena prancūzų juostą „Klasė“, prieš porą metų nuskinusią pagrindinį Kanų apdovanojimą. Čia taip pat veiksmas sukasi apie baltaodį mokytoją, kantriai dirbantį su migrantų vaikais. Jo darbo metodai taip pat netradiciniai – Danas nereikalauja iš vaikų skaityti privalomų vadovėlių, nereikalauja faktų ir apibrėžimų, jam svarbiau priversti juos mąstyti ir suvokti pasikeitimų galią, ją iliustruodamas jis nesibodi klasėje eiti ir rankų lenkimo varžybų.
Visgi „Pusė Nelsono“ svarbiausias pats Danas, jį kankinantys demonai ir nelauktai užsimezgusi nuoširdi draugystė su 13-emete mokine Drey, kai ši sužino jo paslaptį. Ne, nepagalvokite, jokiom meilės istorijom čia nekvepia, ir ačiūdie. Juos sieja kiek neįprastas ir tuo žavus tarpusavio supratimas, savotiška atsakomybė už vienas kitą.
Įsimintiniausia scena. Drey aptinka savo mokytoją moterų tualete, po nenusekusios dienos rūkantį kreką. Jie susinepatogina, apsikeičia klausimais „Are you OK“, tačiau abu supranta, kad apsimesti, jog nieko neįvyko jiems nepavyks. Taip užsimezga jų draugystė.
Frazė. Pokyčiai juda spirale, o ne ratais. Štai saulė pakyla, o paskui nusileidžia. Ką tu gauni kiekvieną kartą, kai taip atsitinka? Tu gauni naują dieną. Kai tu kvėpuoji, tu įkvepi ir iškvepi, bet kiekvieną kartą tai darydamas, tu esi šiek tiek kitoks nei prieš tai. Mes nuolat keičiamės, tačiau labai svarbu žinoti, kad yra pokyčiai, kurių mes negalime kontroliuoti, ir yra pokyčiai, kuriuos galime.
Kam rekomenduojame? Tikroviškų dramų, sudėtingų charakterių gerbėjams, mėgstantiems kraštutinumus, neskirstantiems gyvenimo į padorius ir nepadorius dalykus/ tikintiems, kad gyvenimas yra geriausia mokykla/mėgstantiems pafilosofuoti apie pokyčius ir atsitiktinumus, pasitaikančius mūsų kelyje.
