Tokie žodžių junginiai kaip „kino kalba“ ir „kinas – tai vaizdas“ – ne iš piršto laužti. Todėl prisiekę kinomanai kartais pasiryžta žiūrėti filmus ir visai nesuprasdami originalo kalbos, ypač jei tai – didžiųjų kino kūrėjų darbai. Šie turi genialų sugebėjimą tylą ir jos prisodrintą vaizdą paversti svarbiausiu kino aktoriumi, kuris, jei leisies, atvers tau tokį lobį, kad ir iki gyvenimo pabaigos juo džiaugsies. Tokia yra ir A. Sokurovo juosta „Motina ir sūnus“.
Kodėl filmas vertas dėmesio? Filmo siužetą galima nusakyti vienu sakiniu – sūnus su begaline meile rūpinasi mirštančia motina, tačiau filmo paletė tokia turtinga spalvų ir atspalvių, kad per kiek daugiau nei valandą sugeba užčiuopti vienas jautriausių ir subtiliausių žmogiškosios sielos kertelių. Tarsi gyvuotų tik du žmonės, tik jų uždaras pasaulis, kuris yra toks atviras, toks pažeidžiamas ir pripildytas tokios absoliučios meilės, kad toliau jau nėra kur.
Pirmą kartą A. Sokurovo juostoje „Motina ir sūnus“ pamačius filmo herojus supančią gamtą, jos peizažus, išsprūdo – to kine dar nemačiau. Ir iš tiesų, lygiaverčiu filmo veikėju tampanti gamta yra neįtikinamų spalvų (tam pasitarnauja režisieriaus naudojami veidrodžiai, specialūs lęšiai, spalvoti stiklai), netgi norisi sakyti konsistencijos, tarsi ji būtų fiziškai apčiuopiama. Jai būdingas tas keistas grožio ir grėsmės junginys, kai pasijauti esąs mažas sraigtelis, priklausantis nuo kažkieno galingesnio nuotaikos ir įgeidžių.
Šiuo filmu A. Sokurovas pelnė tarptautinį pripažinimą kinematografo pasaulyje ir šiuo metu yra vienas garsiausių ir geriausiai vertinamų rusų kino režisierių (žinoma, ne tik dėl šios juostos). „Motina ir sūnus“ pradėjo jo žmogiškųjų santykių narpliojimo trilogiją, kurią pratęsė „Tėvas ir sūnus“ ir dar nebaigtas statyti „Du broliai ir sesuo“.
Įsimintiniausia scena. Viena tokia scena veja kitą ir rinkti čia įsimintiniausią – beprasmiška, nes viskas taip organiškai susiję. Tai ir švelniai sūnaus ant rankų nešiojama motina po laukus ir miškus, kur prabėgo jos gyvenimas, ir aukso spalva siūruojantys kviečiai, slegiami pajuodusio grėsmingo dangaus, žemyn braukiami nenumaldomo vėjo, ir tarp jų pagirstantis artėjančio garvežio švilpesys, palydimas aukštyn kylančiais dūmų kamuoliais, ir pilkšvam praskydusiam horizonte tolstantis burlaivis…ir taip be krašto.
Frazė. Žodžiai čia nublanksta prieš vizualiąją kalbą, todėl nuo jos atskirtos frazės tampa beskonės ir bespalvės.
Kam rekomenduojame? Kino „grynuolių“ ieškotojams, sugebantiems kine, „kuriame „nieko nevyksta“, apčiuopti aukso gyslą/pasaulį geriausiai suvokiantiems vaizdais ir mėgstantiems juos perkurti ir sutirštinti/ norintiems, kad kinas juos stebintų/nebijantiems gilintis į tai, kas jautru.
Įsimintiniausia scena. Viena tokia scena veja kitą ir rinkti čia įsimintiniausią – beprasmiška, nes viskas taip organiškai susiję. Tai ir švelniai sūnaus ant rankų nešiojama motina po laukus ir miškus, kur prabėgo jos gyvenimas, ir aukso spalva siūruojantys kviečiai, slegiami pajuodusio grėsmingo dangaus, žemyn braukiami nenumaldomo vėjo, ir tarp jų pagirstantis artėjančio garvežio švilpesys, palydimas aukštyn kylančiais dūmų kamuoliais, ir pilkšvam praskydusiam horizonte tolstantis burlaivis…ir taip be krašto.
