Jei vaidybiniam kinui gali prikišti, kad jis netikras ir išgalvotas, tai apie gerą dokumentinį kiną to nepasakysi. Žinoma, teigti, kad prieš kamerą kalbantis žmogus yra visiškai nuoširdus negalima, tačiau žiūrovas pats gali įsitikinti pašnekovo ir filmuojamos situacijos patikimumu, iškeltos problemos svarbumu. Apie vieną ryškiausių šiuolaikinių menininkų Vik Muniz, o tiksliau meno jėgą keisti žmonių gyvenimus, filmą sukūrusi L.Walker tuo įtikina.
Kodėl filmas vertas dėmesio? „Waste land“ yra iš tų filmų, kurie vieniems atveria akis, o kitiems tik primena išmoktas tiesas – vieni žmonės nėra geresni už kitus, o dirbamas darbas nėra žeminantis, jei dirbi jį su malonumu ir pasitenkinimu. Daugiau nei 3 metus režisierė L. Walker sekė menininko Vk Muniz pėdomis – šis grįžo į gimtąją Braziliją, kur šalia Rio de Žaneiro įsikūrusiame didžiausiame pasaulyje sąvartyne fotografavo ten dirbančius perdirbamų atliekų surinkėjus.
Dėmesį šiame filme pirmiausia pritraukia atliekų surinkėjų asmenybės, jų istorijos, atvedusios į šį sąvartyną – kai kurie čia dirba jau 30 metų ir didžiuojasi tuo, ką daro. Visgi didžiausią įspūdį palieka tai, kaip dalyvavimas originaliame menininko sumanyme pakeičia šių žmonių gyvenimus, pakelia jų savivertę ir duoda akstiną eiti toliau.
„Waste land“ yra puikus pavyzdys to, kaip menas gali daryti įtaką socialiniam žmonių gyvenimui ir leisti jiems pasijusti asmenybėmis. Pagirtinas „Waste Land“ režisierės, didžiausią svorį juostoje skyrusios ne originaliam menininkui, savo kūriniuose naudojančiam šiukšles, perdirbamas atliekas ar kitas priemones, bet jo darbų herojais tapusiems paprastiems žmonėms ir jų transformacijai. Nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ filmas šiemet pelnė žiūrovų simpatijų prizą.
Įsimintiniausia scena. Perdirbamų atliekų surinkėjų reakcijos, pamačius, į ką pavirto jų portretai, ir suvokus, kad dabar visas pasaulis į juos žiūri ir nuo šiol jie gyvens kitaip. Ir čia neabejoji – reakcijos nuoširdžios ir nesumeluotos.
Frazė. Geriau jau visko norėti, bet nieko neturėti, negu viską turėti, bet nenorėti nieko.
Kam rekomenduojame? Visiems, nors dažnai sakoma, kad jei kūrinys ar darbas tinka visiems, tai jis netinka niekam, tačiau „Waste land“ tai negalioja. Visgi labiausiai – pasiklydusiems savo gyvenime ir ieškantiems prasmės, praradusiems tikėjimą ir pasitikėjimą bei norintiems įsitikinti, kad jie – ne blogesni už kitus.
„Waste Land“ bus parodytas rugsėjo 23 d. – spalio 3 d.Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje „Skalvijos“ kino centre.
