Ar šiuolaikinėje fotografijoje dar galima ieškoti tikroviškumo, dokumentinės tiesos? Šiandien jau niekieno nebestebina fotomontažas: išimame nepageidaujamas detales, sujungiame keletą nuotraukų į vieną, pripiešiame ką tik sugalvojame. Dvidešimt pirmasis amžius vadinamas atradimų metu, šis laikotarpis fotografijoje lyginamas su prieš 150 metų buvusiu fotografijos atėjimo laikotarpiu.
Puikus menininkės, kuriančios skaitmeninėje erdvėje pavyzdys – prancūzė Orlan. Pagrindinės jos kūrybos temos – žmogaus transformacija, klonavimas, estetinė chirurgija. Ji kuria autoportretus, kuriuose persikūnija į mistiškas būtybes.
Latvių fotomenininkas Vilnis Vitolins apie montažą: „mano kūryboje “glamūras” atranda savo ironiškąjį veidą. O žiūrovui belieka spėlioti, kur tikras vaizdas, o kur montažas…“ Fotomenininkas stengiasi sukurti tikrovišką vaizdą, o jo “šiuolaikiškumą” išduoda tik mastelių, “sveiko proto” ar laikmečio paradoksai.
Montažas – tai tik būdas sukurti naują tikrovę ir visai nesiekiama apgauti žiūrovo. Fotomenininkas iš Didžiosios Britanijos Greg Daville pasitelkęs šiuolaikines fotomontažo galimybes kuria biuro gyvenimą: uždarą, slegiantį, kartais kiek beprasmišką…
Galima šiek tiek perfrazuoti pradžioje keltą klausimą į „Ar šiuolaikinėje fotografijoje reikia ieškoti tikroviškumo, dokumentinės tiesos?“ Nebūtina, jei pripažinsime, kad fotografija šiandien nebėra tik dokumentinės tiesos užfiksavimas, šiandien ji tapo priemone, padedančia realizuoti sugalvotą idėją.