Praėjusį šeštadienį, kaip ir žadėjome, keliavome į menų ir edukacijos festivalį “Ošia“. Ten mus patraukė ne tik noras pasižiūrėti bei pabendrauti su kitais dalyviais – su savimi vežėmės žinią, kad ir nematant galima fotografuoti.
Iš pradžių niekas mumis netikėjo, tačiau smalsumo vedami gausiai registravosi į „garsų gaudytojų“ gretas. Nespėjome net oficialios registracijos pradėti, o „garsų gaudytojų“ sąrašas užsipildė ir net persipildė.
14.00. Instruktažas, užrišamos akys ir… pirmyn!
“Labai baisu buvo vaikščioti užrištom akim. Baisu nuvirsti, bet labai smagu kai girdi garsus, kalbančius žmones.. Labai smagu, kai festivalio dalyviai maloniai pozuoja aklam fotografui. Kai kurie net linksmai pakilnoja.”
“Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galima fotografuoti garsus. Žinoma, tai komandinė užduotis ir labai daug priklauso nuo partnerio, bet manau mums tikrai pavyko. Nuostabu, kai toks tradiciškas veiksmas gali tapti kitoks ir atverti vaizdus tamsoje. Ačiū!”
“Kai garsai įgauna formą, netikėtą formą, tada apima keistas jausmas – daugiau nori išgirsti ir tai įforminti. Patirtis, kurios labai reikia šių laikų “apakusiam”, “apkurtusiam”, atbukusiam nuo jausmų žmogui…”
“Visi garsai labai toli, o eiti link jų, rodos, peržengti savo ribas. Bijai, bet alksti vaizdo. Alksti kontroliuoti. Fiksuoji ausimis, o matai rankomis. Verta pabandyti.”
puiki atrakcija