Kartą viena draugė pasiskundė, kad sunkiausia jai išsirinkti filmą tada, kai būna didžiausias pasirinkimas. Tuomet jai kyla noras boikotuoti visą festivalį ir jei ne draugų rūpestis ir rekomendacijos, ji greičiausiai taip ir padarytų. Kad taip neatsitiktų su šiųmečiu „Kino pavasariu“, kuris filmų pažėrė tarsi iš gausybės rago, KAKAVA rekomenduoja, kaip kasdien išsirinkti po filmą pirmąją festivalio savaitę .
PENKTADIENIS: „Pranašas“ vs „Žvaigdžių liga“
Su garsiąja trilogija „Krikštatėvis“ prancūzo J. Audiard darbas „Pranašas“ lyginamas ne veltui. Tai ne tik puiki kriminalinio gyvenimo studija, bet ir sodri kino kalba, įsimintina režisūra, todėl filmas nepaliks ir išėjus iš salės. Tačiau jei penktadienio vakarą nesinori nerti į rimtaus kino išvedžiojimus arba įdomu pamatyti, kuo atkreipėme britų dokumentininkų dėmesį, rinkitės„Žvaigždžių ligą“ (dalyvaus filmo režisierius). Čia apie savo populiarumą ir kelią į Seimą atvirai kalba mūsų politikos „žvaigždės“ su A. Valinsku priešakyje.
ŠEŠTADIENIS: „Švytinti žvaigždė“ vs „Plačiai atmerktos akys“
Tai meilės istorijų diena. Tačiau šios istorijos – kardinaliai priešingos. J. Campion „Švytinčioje žvaigždėje“ pasakoja poetišką, subtilią, jautriausias sielos stygas užgaunančią meilės istoriją. Visai apie kitokią meilę kalba Izraelio režisierius „Plačia atmerktose akyse“. Tai uždrausta meilė tarp vyrų Izraelio ortodoksiškoje bendruomenėje.
SEKMADIENIS: „Blogi namai“ vs „Iltinis dantis“
Filmų apie blogį, kuris tarsi tampa atskiru filmo personažu, o žmonės yra per silpni jm pasipriešinti, skaičius vis auga. Toks yra ir pernai geriausiu Lenkijos filmu išrinkti „Blogi namai“ – šleikštus moralinės degradacijos, socialinio mentaliteto ir tuštumos kokteilis, kurį visgi išgerti iki dugno priverčia puikus juodasis humoras ir vaidyba. Stiprių nervų pareikalaus ir graikų juosta „Iltinis dantis“ – tėvų savininkiškumo ir žiaurumo alegorija. Vaikai tiesiogine to žodžio prasme įkalinami tarp keturių sienų ir nė neįsivaizduoja, koks pasaulis yra už jų.
PIRMADIENIS: „Aš taip pat“ vs „Akvariumas“
Tolerancijas ribas tikrina ispanų juosta „Aš taip pat“ , kuriai teks garbė atidaryti jubiliejinį festivalį. Ar Dauno sindromu sergantį žmogų galima pamilti? Ar jį galima laikyti lygiaverčiu partneriu? Tai klausimai, į kuriuos automatiškai noris atsakyti „taip“, tačiau ne taip lengva, kai asmeniškai susiduri su tokia situacija. Nelengva savo jausmus valdyti ir „Akvariumo“ paauglei Mijai, dūstančiai klaustrofobiškoje namų aplinkoje. Ryškiausiu Kanų kino festivalio atradimu tituluota juosta prasiskverbia į labai pažeidžiamą ir bundančiu seksualumu alsuojantį paauglių brendimo amžių.
ANTRADIENIS: „Baltasis kaspinas“ vs „Meilutė“
Nelygi kova, kurioje be galimybės atsirevanšuoti krinta „Meilutė“ . Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Meilutė“ dar nematyta, tačiau „Baltasis kaspinas“ man tapo geriausiu pernai metų filmu. Tai meistriškai parašyta, surežisuota, nufilmuota ir suvaidinta juosta, operuojanti tamsiąja žmogaus prigimtimi tarsi chirurgas skalpeliu. Tačiau, jei jus glumina filmai, kurie provokuoja, kelia daug klausimų ir neduoda atsakymų, rinkitės „Meilutę“. Žiūrovų simpatijų prizus daugelyje kino festivalių susižėrusi juosta pasakoja apie visų ujamą tamsiaodę, kuriai padėti nusprendžia klasės auklėtoja.
TREČIADIENIS: „Izraelietiškas sumo“ vs „Liūdesio pienas“
Jei atrodo, kad viskas eina tik blogyn, o dar ir kinas tą nuolat tvirtina, – pats laikas pasijuokti. Komedija „Izraelietiškas sumo“ apie 4 vyrukus, sugalvojusius kaip išnaudoti savo antsvorį, primena auksinę taisyklę: nesvarbu, ką kiti apie tave galvoja, svarbiausia - kaip pats jauties. Apie vidinę savijautą ir likimo išbandymus pasakoja pernai Berlyno kino festivalyje triumfavusi juosta „Liūdesio pienas“. Tai lėtas ir švelnus filmas, nuspalvintas magiškojo realizmo. Filmo herojė Fausta tiki, kad visi jai gyvenime tenkantys išbandymai persidavė su motinos pienu.
KETVIRTADIENIS: „Įlanka“ vs „Mėnulis“
Tiems, kurie priekaištauja, kad kinas yra netikras, nes suvaidintas, siūlome atsigręžti į dokumentiką. JAV režisierius L. Psihoyos pasakoja istoriją, kuri negali nejaudinti. Tai masiškų delfinų žudynių Japonijoje istorija. Kuriant šį filmą visa filmavimo komanda rizikavo laisve, o ir dabar į Taiji miestą sugrįžusiam režisieriui grėstų kalėjimas. Tuo tarpu mokslinės fantastikos gerbėjams privalu pamatyti vienintelį šio žanro filmą “Mėnulis“. Stulbina tai, kad filme vaidina tik vienas aktorius, bet nuobodžiauti jis neleidžia.
