Kovas teatre

Tik išnyk žmogus nuo Vilniaus paviršiaus savaitėlei – grįžęs jau randi naują teatrinę erdvę! Garbė veikiantiems, gėda niurzgantiems. Nacionaliniame dramos teatre viena repeticijų salė užsitarnavo studijos vardą bei statusą. Proga apsilankyti jau nuo kovo 14-osios – keturias dienas čia rodomos Kristiano Smedso režisuotos „Liūdnos dainos iš Europos širdies“.

Bilietai į „Dainas“ jau džiugiai šiugžda kišenėje, ir visiškai ramiai galvoju, kad tikrai ne dėl naujos vietos intriguoja spektaklis; Aldona Bendoriūtė ir Fiodoras Dostojevskis – du poliai, ant kurių pastatytu tiltu nebijočiau žengti į bet kokį vandenį. Beje, su pačiu režisieriumi K. Smedsu kovo mėn. prognozuojamas susitikimas, tik datą kol kas reikia pasitikslinti kojomis, t.y., nuvykti į Nacionalinį, nes interneto erdvėje, bent jau kol skrebenu šias eilutes, apie tai nutylima.

Kol K. Smedso spektakliai jaukinsis LNDT studiją, didžiojoje salėje kovo 18-19 d. galima stebėti kitos teatro imigrantės – Yanos Ross – spektaklius. Atsiprašau šios režisierės gerbėjų, bet į „10 dialogų apie meilę“ manęs nenuvarys niekas, nes jau po antro matyto šios režisierės spektaklio kuriam laikui užbraukiau kryžių ant visų jos meninių ieškojimų ir paklydimų. Kita vertus, jei yra norinčių pamatyti, kaip graži moteris (Rimantė Valiukaitė) scenoje gražiai nešioja puodelius, „Juodoji Našlė (Laisvės Kaina)“ – pats tas. Nes pasaulį išgelbės grožis, kaip žinome. Tik nuo ko?

Čia šauna mintis, kad gal teatrą jau reikėtų gelbėti nuo perteklinio grožio. Ir jei atsirastų kokie grožio naikintojai (sieros rūgštis nesiskaito, kalbu apie kitus pavidalus), pirmiausia jiems iškirsčiau langelį Vilniaus mažojo teatro lubose, kad pratekėtų ir šiek tiek pagraužtų smarkiai salioninį interjerą, į salioninę besilygiuojančią publiką ir vis labiau salioninį repertuarą.

Nesiskundžiu nusistatymu prieš šį teatrą, nors repertuare, ieškant dar nematyto ir vertingo, pelę tenka tempti vis žemiau. Bet kai žiūrovai, vos pasirodžius scenoje naujam aktoriui, darniu ir ne tokiu jau tyliu priedainiu pradeda šnabždėti suolo kaimynams jo pavardę, dar kartą suprantu, kad kantrybė – ne mano stiprioji pusė. Ir kad Leonardo Pobedonoscevo į sceną tokiu atveju apskritai nereikėtų leisti, nes kol jaunosios TV žiūrovės, jį atpažinusios, džiugiai kvykia draugėms jo pavardę, pusės monologo, žiū, jau ir negirdėjai. Tik ar čia teatro problema? Ar čia apskritai problema?

Prispaudžiu savo bambėjimus, juolab kad dar nemačiau kone vienintelio šiuo metu repertuare mane intriguojančio spektaklio (kalbu apie dar nematytus) – M. Ivaškevičiaus „Mistro“ . Ir nepažadu, kad šį mėnesį pamatysiu, nes baisiai nesiseka man su tokio populiarumo spektakliais, rodomais taip retai tokiose nedidelėse salėse. Bet gal gyvensime dar ir balandį?

Jei visgi paaiškėtų, kad negyvensime, tai labai pasistengčiau dar kartą pamatyti bent po vieną man svarbaus režisieriaus spektaklį. Tuomet neišvengiamai tektų atsidurti ir „Menų spaustuvėje“, nes tik čia kovą rodo Gintaro Varno režisuotą „Publiką“, o mielai nueičiau ir į šio režisieriaus režisuotus „Nekaltus“, „Nusiaubta šalį“, „Portiją Koglen“, „Gyvenimas – tai sapnas“ – kokiose Niekur teatruose jie dabar vyksta? Paskutinę gyvenimo dieną vėl nueičiau į „Pagalvinį“ .

Ir vis dėlto susitikime dar ir balandį, ką?

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>