“Must-see” kinas: Fanny och Alexander (Ingmar Bergman, 1982)

Sykį vienas profesorius, visą gyvenimą studijavęs “Romeo ir Džuljetą”, pasakė, jog atiduotų visą pasaulį, kad tik galėtų dar kartą pjesę perskaityti iš naujo, nieko apie ją nežinant. „Fenė ir Aleksandras“  - vienas iš tų filmų, kurie sukelia jausmus, būdingus tik jiems vieniems, ir tampa nepakartojamais, iki galo nesuvokiamais atsiminimais.

Ingmar’as Bergman’as sakė, kad „Fenė ir Aleksandras“ bus jo paskutinis filmas. Nors po jo vienu žymiausių ir svarbiausių visų laikų kino režisieriumi laikomas švedas pastatė dar bent penketą, šiame šedevre, rodos, jis sudėjo visą žmogaus gyvenimą. Vaikystė, jaunystė, senatvė, vyrai, moterys, krikščionys, žydai, racionalumas, beprotybė, turtas, vargas, religingumas, šventvagystė. Ir visa tai apipinta magija, įsivaizdavimais, tragedija, romantika ir eile įsimintinų ir ypatingai savitų veikėjų.

Filmo siužetas sukasi apie Ekdahl’ų šeimos gyvenimą 1907-aisiais metais neįvardytame Švedijos miestelyje. Visa giminė – močiutė Helena, jos sūnūs su žmonomis bei vaikais, artimi draugai ir tarnaitės – kaip ir kasmet susirenka kartu švęsti Kalėdų. Iš vieno vakaro pokalbių galima daug sužinoti apie šeimos problemas ir santykius, tačiau Ekdahl’ai artimos meilės dėka vis dėlto visad apgaubti šviesos ir šilumos – iki akimirkos, kai vienas iš sūnų miršta, ir jo žmona, likusi viena su vaikais, ieškodama meilės bei paramos, išteka už miestelio vyskupo, kuris netrukus pasirodo esąs žiaurus šeimininkas, jau pražudęs bent vieną iš penkių buvusių žmonų.

Filmas – gana ilgas (188′), savotiškai padalintas į tris dalis, kurios atskirtos nuostabia spalvų, šešėlių bei nuotaikų kinematografija, sukurta ilgalaikio Bergman’o bendražygio Sven’o Nykvist’o. Nors nemaža dalis pasakojimo perteikta kelių veikėjų išgyvenimais bei fantazijomis, visgi didžioji dalis  – Aleksandro bei šiek tiek Fenės akimis. Kaip ir praeitos savaitės must-see filme „Léolo“, taip ir čia atskirti realybę nuo fantazijos tokiame kontekste ne tik sudėtinga, bet ir neįmanoma, nes šie du konceptai vaiko suvokime persipina kaip tikri išgyvenimai. Bergman’as mums parodo, jog ne visi prisiminimai gali būti visiškai tikri nepamirštant, jog vaikų sąmonėje riba tarp šių dviejų dimensijų, realybės ir fantazijos, yra visiškai kitokia nei suaugusių žmonių. Filme perteikiama, kaip Aleksandras mato šeimos įvykius vaiko akimis.

Apie „Fenę ir Aleksandrą“ galima kalbėti begales, niekad iki galo ir neperteikiant to, kas buvo stengtasi juo parodyti bei pasakyti, ar to, ką jį žiūrint jaučiama ir suvokiama. Tačiau tikrai galima atseikėti tris valandas vaizdų, fantazijų, magijos, jausmų ir filosofijos sintezei vieninteliam tokiam išgyvenimui.

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>