“Must-see” kinas: “Happiness” (Todd Solondz, 1998)

Filmuose yra laimingi žmonės, ieškantys laimės, nelaimingi žmonės, ieškantys laimės, arba žmonės, neverti laimės. O žiūrėdami „Happiness“ mes užjaučiame pedofilą ir gailimės telefoninio iškrypėlio. Ne visiems.

 

Kodėl filmo kontekste savo sapnuose žmones žudantis jaunų berniukų išnaudotojas mums labiau prie širdies nei jo kiek snobiška žmona – pareiginga užmiesčio namų šeimininkė? O tas pats telefoninis iškrypėlis mielesnis nei viena jo aukų – graži, seksuali, sėkminga poetė? Viskas priklauso nuo konteksto ir nuo pritaikytų vertinimo skalių.

 Filmo siužetas vystosi aplink tris seseris. Trish’os (Cynthia Stevenson) gyvenimas – amerikietiška svajonė. Ji gyvena dideliame name, turi mylintį vyrą ir tris vaikus. Tačiau gilesnius šeimos vandenis drumščia šeimos galvos Bill’o (Dylan Baker) seksualinis potraukis jo paties sūnaus bendraamžiams. Nuolatinė vidinė kova tarp pavyzdingo vyro ir tėvo paveikslo bei iškrypėlio geidulių nuolat matoma puikiai suvaidinusio aktoriaus veide.

 Helen’a (Lara Flynn Boyle) savo rašytojos karjeros viršunėje suabejoja savo talento tikrumu ir pradeda nebeapkęsti kūrybos bei sėkmingo gyvenimo, nuolat pateikiančio egzotiškos kilmės mylimųjų tiesiai į lovą. Tuo pat metu, kai ji gailisi, jog vaikystėje jos niekas neišprievartavo, ji sulaukia skambučio iš jau minėto iškrypėlio Allen’o (Philip Seymour Hoffman).

 Trečioji sesuo – ironiškai pavadinta Joy vardu, pati nelaimingiausia (?) iš seserų, perkopusi trečią dešimtį, neturinti nei karjeros, nei realaus kandidato į sveikus santykius. Ieškodama laimės ji įsivelia į absurdiškas situacijas, tačiau galbūt atranda laimę, jos nerasdama.

 

Visi personažai, jų istorijos, santykiai, dialogai, nutylėjimai ir išraiškos palieka vietos įvairioms interpretacijoms, tačiau galbūt pagrindinė režisieriaus Todd Solondz mintis įžvelgiama seserų tėvų santykiuose. Lenny’s ir Mona (Ben Gazzara ir Louise Lasser) susituokę pragyveno 40 metų ir vieną dieną Lenny’s pasako Monai, jog jos nebemyli ir nori būti vienas. Skyrybos neturi prasmės, o pyktis nėra ko. Apskritai, niekas nebeturi prasmės, kai vieną dieną suvoki, jog nieko nebejauti, nes kadaise tikriausiai aktyvi ir romantiška siela šiandien senukų golfo klube stebi, kaip jo bendraamžius išneša su neštuvais. Laimės sąvoka palaipsniui pereina nuo reliatyvios, iki išgalvotos, ir galiausiai iki neegzistuojančios.

 Tad jeigu visi mes esame viename kelyje, vedančiame į bedugnę, koks skirtumas, kaip iki ten nusigausime: būdami socialiniais darbuotojais ar vaikų prievartautojais?

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>