“Must-see” kinas: Il Deserto Rosso (Michelangelo Antonioni, 1964)

Dažnas, gerą kiną aptarinėdamas, mini Antonioni vardą, tačiau galbūt netoks dažnas prie to vardo pamini „Raudonąją dykumą“, 1964m. pastatytą pirmąjį spalvotą šio režisieriaus filmą.

 

Kaip vaikas, pirmąkart gavęs spalvotų kreidelių, Antonioni’s su užsidegimu kimba į spalvas ir netrunka atrasti jų poveikį bei prasmę kine (ir pavadinime). Visgi entuziazmas nesutrikdo menininko preciziškumo: kiekvienas spalvos motyvas panaudotas tikslingai, vardan atitinkamos emocijos, reikšmės ar potekstės. Šis režisieriaus bruožas vis labiau pastebimas vėlesniuose jo filmuose, tačiau „Raudonoji dykuma“ – puikus pirmasis bandymas.

Jei noriu, kad peizažas ar interjeras pasakotų apie psichologiją, reikia išgryninti tuos psichologinius momentus atitinkančias spalvas. „Raudonosios dykumos“ herojė labai neurotiška, beveik beprotė, krizės momentais ji spalvas mato kitaip nei mes“, – polinkį aplinkai suteikti kitas spalvas aiškino kūrėjas.

 

Daugelis kritikų teigia, jog „Raudonoji dykuma“ – tai tarsi apibendrinimas svarbiausių kūrėjo gvildenamų temų, svarstymas apie žmogaus susvetimėjimą, sielos vienatvę, „nekomunikabilumą“. Filmo pagrindinė herojė Giuliana (ilgametė režisieriaus mylimoji Monica Vitti) kenčia nuo depresijos bei vidinės vienatvės industrine dykuma tampančioje aplinkoje, kurią tokia pavertė jos pačios vyras.

Filmo pradžioje Giulian’os vyras pasakoja apie žmonos patirtą automobilio avariją, kurios sukrėsta moteris vis dar šoko būsenoje, neramiai miega naktimis, sapnuoja košmarus, galbūt netgi kenčia nuo paranojos. Tačiau kodėl abejingos vyro kalbos apie tai neįtikina žiūrovo, matančio sutrikusią Giulian’ą, besielgiančią kaip pasiklydųsį, žmonių sugautą laukinį gyvuną: besibaškiančią, nervingai besidairančią, nuolat ieškiančią atramos?

Atramą Giuliana atranda sutikusi Corrado Zeller’į (Richard Harris), britų inžinierių, kuris kaip ir ji, neranda vietos pasaulyje, svarsto egzistencinius klausimus, tačiau svarbiausia, permato Giulian’os sielą, ir antraip nei visi kiti, nesielgia taip, lyg viskas būtų tvarkoje. Tačiau vienos sielos problemos nelygios kitos, vieno žmogaus silpnybė – kito stiprybė. Šiame pilkame, mistiškame, mirštančiame pasaulyje pažeidžiama siela neras užuovejos – belieka susitaikyti su didžiausiomis baimėmis ir suvokti, jog vienantvės jausmas gali tebūti realybės suvokimas.

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>