“Must see” kinas – “La Grande Belleza” (Paolo Sorrentino, 2013)

 

Pinigai ir galia – tai dalykai, kurių savo gyvenime siekia daugelis mūsų. Tačiau kas nutinka, kai juos pagaliau turi? Ar aukštuomenės gyvenimas iš tikrųjų toks gražus, kaip skelbia žurnalų antraštės? Į šiuos klausimus atsakymų ieško italų režisierius  Paolo Sorrentino.

Skaityti toliau “Must see” kinas – “La Grande Belleza” (Paolo Sorrentino, 2013)

“Must see” kinas – “Fight Club” (David Fincher, 1999)

 

Išmokti pasigaminti napalmo, pamatyti „25-ąjį kadrą“, visiškai pakeisti požiūrį į gyvenimą ir išsilaisvinti – to nepabijojo režisierius D. Fincher, ekranizuodamas rašytojo Ch. Palahniuk knygą „Kovos klubas“. Ir nors pirmoji šio klubo taisyklė draudžia apie jį net prasitarti, šįkart ją sulaužome ir pasakojame, kodėl filmas turėtų keliauti į „must-see“ sąrašą.


Skaityti toliau “Must see” kinas – “Fight Club” (David Fincher, 1999)

“Must see” kinas: “12 Angry Men” (Sidney Lumet, 1957)

 

Buvo laikai, kai sukurti kvapą gniaužiantį filmą nereikėjo 3D, specialiųjų efektų ir daug nuogo kūno. Nereikėjo nė spalvoto ekrano ar įspūdingų dekoracijų, o užteko talentingų aktorių ir nuostabaus scenarijaus. Vienas tokio kino pavyzdys – S. Lumet filmas „12 įtūžusių vyrų“.

Skaityti toliau “Must see” kinas: “12 Angry Men” (Sidney Lumet, 1957)

“Must see” kinas: A Clockwork Orange (Stanley Kubrick, 1971)

 

S. Kubrick‘o pavardė filmo afišose neretai tampa kokybės garantu. Kino genijumi vadinamas režisierius 1971-aisias metais ėmėsi kito genijaus (tiesa, literatūros srityje) A. Burgess‘o darbo. Taip didžiuosiuose ekranuose gimė  kontroversiškas „Prisukamas apelsinas“ – kritikuojamas, D. Britanijoje lig šiol uždraustas, bet vis dar žiūrimas ir drąsiai vadinamas šedevru.

Skaityti toliau “Must see” kinas: A Clockwork Orange (Stanley Kubrick, 1971)

“Must-see” kinas: “Happiness” (Todd Solondz, 1998)

Filmuose yra laimingi žmonės, ieškantys laimės, nelaimingi žmonės, ieškantys laimės, arba žmonės, neverti laimės. O žiūrėdami „Happiness“ mes užjaučiame pedofilą ir gailimės telefoninio iškrypėlio. Ne visiems.

 

Skaityti toliau “Must-see” kinas: “Happiness” (Todd Solondz, 1998)

“Must-see” kinas: Le Mari de la Coiffeuse (Patrice Leconte, 1990)

Nuo pirmos akimirkos mes pamilstame filmo veikėją, muziką, nuotaiką, jaučiame, kad filmas mūsų nenuvils. Filmas, kuris yra tobulas prancūziško kino pavyzdys, ir tobulas pavyzdys to, kodėl mes prancūzišką kiną taip mėgstam.

 

Skaityti toliau “Must-see” kinas: Le Mari de la Coiffeuse (Patrice Leconte, 1990)

“Must-see” kinas: The Cook, The Thief, His Wife and Her Lover (Peter Greenaway, 1989)

Įspėjimas nesusidūrusiems su Peter Greenaway kūryba: „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ – ne maloniausias paveiksliukas skrandžio virškinimui. Paraginimas ištvėrusiems pirmąją sceną: atlaisvinkit pasąmonės sraigtus, racionalumo rėmus ir mėgaukitės dar vienu kino delikatesu.

Skaityti toliau “Must-see” kinas: The Cook, The Thief, His Wife and Her Lover (Peter Greenaway, 1989)

“Must-see” kinas: Il Deserto Rosso (Michelangelo Antonioni, 1964)

Dažnas, gerą kiną aptarinėdamas, mini Antonioni vardą, tačiau galbūt netoks dažnas prie to vardo pamini „Raudonąją dykumą“, 1964m. pastatytą pirmąjį spalvotą šio režisieriaus filmą.

 

Skaityti toliau “Must-see” kinas: Il Deserto Rosso (Michelangelo Antonioni, 1964)

“Must-see” kinas: Pi (Darren Aronofsky, 1998)

Pi – Darren’o Aronofsky režisūrinis debiutas, kurio kuklią $60,000 pastatymo sumą režisierius surinko paprašęs šeimos bei draugų kiekvieno prisidėti po $100, pažadėjęs, jog jei filmas bus sėkmingas, visi atgaus po $150, jei ne – tai bent bus paminėti bėgančiuose titruose. Filmas pavyko, draugai atgavo savo pinigus, o Aronofsky laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą 1998-ųjų Sundance festivalyje ir iki šiol gerbėjus lepina neįprasta kūryba ir išskirtiniais filmais.

Skaityti toliau “Must-see” kinas: Pi (Darren Aronofsky, 1998)

“Must-see” kinas: Fanny och Alexander (Ingmar Bergman, 1982)

Sykį vienas profesorius, visą gyvenimą studijavęs “Romeo ir Džuljetą”, pasakė, jog atiduotų visą pasaulį, kad tik galėtų dar kartą pjesę perskaityti iš naujo, nieko apie ją nežinant. „Fenė ir Aleksandras“  - vienas iš tų filmų, kurie sukelia jausmus, būdingus tik jiems vieniems, ir tampa nepakartojamais, iki galo nesuvokiamais atsiminimais.

Skaityti toliau “Must-see” kinas: Fanny och Alexander (Ingmar Bergman, 1982)