Teatras: „Barikados“

 

Pastaruoju metu lietuviškas teatras vis dažniau prabyla patriotiškumo tema. Po didelio dėmesio sulaukusių „Katedros“ ir „Mūsų klasės“ premjerų, šią žiemą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre debiutavo jaunimas – dramaturgai Goda Dapšytė, Jānis Balodis bei režisierius Valters Sīlis.

Pirmoji spektaklio dalis kupina ironijas ir puikiai koreliuoja su įvykiais tarptautinėje politikoje. Čia – komiškas sutapimas: Nobelio taikos premijai nominuotam ir aktyviai besiginkluojančiam V. Putinui antrina 1990 metų Nobelio taikos komisija – dėl M. Gorbačiovo kaltės pogromų metu žuvo šimtai žmonių postsovietinio bloko šalyse? Apdovanokime už taiką! Ši mizanscena labai primena S. Lumet filmą „12 įtūžusių vyrų“ – vien dialogais sukuriama įtampa, ir vienas stoja prieš visus, tačiau, priešingai nei filme, jam nepavyksta atsilaikyti.

Pati spektaklio pradžia nuteikia gana skeptiškai – po trumpo euro etiudo nejučia pagalvoji: „O ne! Negi ir teatre reikės klausytis euroskeptikų, referendumininkų ir violetinės minios verksmų, jog ne už tokią Lietuvą mes kovojom...“. Bet ne. Tuoj pat jaunieji aktoriai pristato šiek tiek šaržuotus save, ir tai, ko negali pakęsti. Nemėgsti cepelinų? Koks tu lietuvis?! Nekenti himno?! Vadinasi nemyli tėvynės!


Sąjūdžio laikus idealizuojančioje Lietuvoje matyti signatarų parodijas nėra įprasta – A. Šimėno ir G. Vagnoriaus vardai įgauna visai kitokį atspalvį. Išgyvenusiam KGB tardymus patriotui tai, ko gero, pasirodys pernelyg įžūlu, bet jaunimas kikena. Ir tuo pačiu edukuojasi. Nors spektaklis kalba apie labai rimtus dalykus, aktoriai čia vaidina su tokiu pasimėgavimu ir užsidegimu, kad atrodo, jog patekai į tikrą patriotinį tūsą.

Po šiek tiek sugluminusios pirmosios dalies, antroji pasitinka su trenksmu. Čia atkuriami 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Nereikia vaidybos, pompastiškų dekoracijų ar gausybės efektų – užtenka tikrų išgyvenimų, sudėtų į aktorių lūpas. Graudina, jaudina, verčia gėdytis – ar aš šiuo metu viską metusi drįsčiau stoti į kovą už tėvynės laisvę?

Tačiau visas abejones tuoj pat išsklaido netikėtas Baltijos kelias Mažojoje LNDT salėje. Banalu? Galbūt. Tačiau tuo metu tai tampa tavo paties išgyvenimu ir prisiminimu. Ir bravo aktoriams – juk kaip sunku nuo kėdės pakelti vis dar baikštų Lietuvos teatro žiūrovą, sėdintį pirmoje eilėje ir murmantį „kad tik nepakalbintų“.

Nors spektaklyje nemažai neapykantos, nukreiptos į Rusijos pusę (aktoriai padaro puikią provokaciją, kurios rusų politikai tikrai nenorėtų išvysti), čia pirmiausia iškeliamas žmogus, nepriklausomai nuo jo tautybės. Gailėdami nelygioje kovoje kritusių saviškių, nesusimąstome, ką turėjo išgyventi gavęs įsakymą žudyti jaunas rusų kareivis. „Nebegaliu“ – rėkia jis, puikiai iliustruodamas JAV prezidento Herbert‘o Hoover‘io žodžius „Old men declare war, but it is the youth that must fight and die“. Juk ne visada grobikiška valdžios politika reprezentuoja tautą.

Spektaklį kūrė jauni žmonės – tie, kurie kruvinąją naktį nestovėjo prie Televizijos bokšto. Galbūt jų tiesa subjektyvi, galbūt spektaklyje per daug jaunatviško idealizmo, tačiau toks menas šiuolaikiniame „savi šaudė į savus“ kontekste tiesiog būtinas.

Nuotraukos D. Matvejevo

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>