Vasaris teatre

Pradėsiu iškart, be užuolankų ir nuo kito galo, t.y., nuo vasario pabaigos. 20 dieną bus lygiai dveji metai nuo spektaklio „Geležis ir sidabras“ premjeros. Tik dveji metai – o jau Vilniaus bei Kauno teatrų repertuarai spėjo pasipildyti dar dviem Rolando Kazlo režisuotais spektakliais. Atrodo, logiškas sekantis žingsnis, remiantis visais rinkodaros ir komercijos dėsniais, būtų knyga „Pokalbiai su R. Kazlu“. Nes „Kazlas dabar ant bangos“ – taip dievaži girdėjau viename sostinės skersgatvy, ir vėjas nupūtė tęsinį, ką veikė Kazlas, kol buvo po banga. Bet kažkaip atrodo, kad nei knygos, nei kavos ar dešros po R. Kazlo pavarde nesulauksime, kaip kad tyliai jo nesulaukia į TV garsiai maldavę grįžti balseliai.

Taupiausia ir tiksliausia būtų pasakyti, kad R. Kazlas yra išimtinai vien tik savo vietoje. Ir labai logiška ir nenuginčijama, kad vasario 20 d. ta vieta taps teatras „Lėlė“. Kas negirdėjo priešistorės ir nematė šio spektaklio – susirasite, per dvejus metus prirašyta tiek o tiek, kam R. Kazlui Vladas Šimkus ir kam, pasirodo, V. Šimkui R. Kazlas. O kas matė – neraginu, ir taip dar kartą nueisite. Ir jau neklausite „apie ką“, nes spektaklio nuotaika išsiveržia iš rėmų „linksma – liūdna“, nors ir šie jai tinka, sutinku. Į vientisą  porėmį netelpa ir spektaklio veikėjas. Bet jūs jį tikrai matėte, ir ne kartą, tik veikiausiai praėjote.

Nuo „Lėlės“ teatro netoli ir iki jaunimteatrio; čia lyg tyčia vyrauja džiaugsmingos loto-toto nuotaikos – laimingos dienos! O laimę, be abejo, reiškia nuolaidos. Vasario 3-4 dienomis papigiai galima nusipirkti bilietus į konkrečius spektaklius konkrečiu laiku, kam aktualu – spauskite. O kas spektaklius rinksis ne pagal nuolaidas? Labai knieti parašyti ilgai ir gražiai apie „Pagalvinį“, bet kadangi, mano įsitikinimu, tai vienas geriausių Jaunimo teatro spektaklių, bijau, kad apie jį rašysiu ir kitą mėnesį, ir dar kitą…

Galų gale, spektaklis rodomas jau penkerius metus, ir geriau viešai nesakyti, kad neradote laiko jo pamatyti. O aš pasižadu užlopyti savo spragą – „Barborą ir Žygimantą“. Tam įkvepia jau vien režisieriaus Jono Vaitkaus ir aktorių pavardės su ryškiąja Severija Janušauskaite priešaky. Iš šio režisieriaus tikėtis nebanalios meilės istorijos ir gal net apskritai, – ne meilės istorijos, o gal net ir – ne istorijos, būtų banalu. Bet tikiuosi.

Akcijos ir bilietų išpardavimai baigėsi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Permainos – ne. Kol kas LNDT naujienų skyrelyje pirmauja pranešimai apie atkeliamus, nukeliamus, sukeičiamus spektaklius ir pusvalandžiu pavėlintą spektaklių laiką – nedidelis, bet toks protingas žingsnis, kada jį žengs ir kiti teatrai?

Akylesni repertuaro sekėjai jau pastebėjo, kad į teatrą grįžo „Aš, Fojerbachas“, „Stepančikovo dvaras“. Spaudžiame dešinę ir linkime, kad į repertuarą būtų ne tik grįžtama, bet ir iš jo iškrentama – ypač …, … ir …. spektakliai. Beje, abu minėtus spektaklius matysime ir vasario repertuare. Valentino Masalskio režisuotas „Fojerbachas“ (su režisieriumi pagrindiniame vaidmenyje) man yra vienas iš kertinių atspirties taškų, kalbant apie/dėl/už/prieš/ teatrą ir iš jo išplaukiančius linksnius.

Tik visiems „pasaulio gerintojams“, atnešantiems užpakalius per klaidą ir į šį spektaklį, noriu viešai pasakyti: spektaklio pradžioje veikėjas tamsoje kreipiasi ne į jus. Kabaretas, flirtas su publika, žiūrovų „įtraukimai“ ir susidaužimai taurelėmis su aktoriais vyksta kitur – adresus susirasite. O šitame spektaklyje, atleiskite, jūsų ypatos niekam neįdomios, todėl teikitės sėdėti užsičiaupę ir nereplikuoti, o žiebtuvėlius, telefonus ir kitus šviesos šaltinius susikiškite… į kišenes ir laikykite, kol galėsite pasirodyti prieš kitus kiemo vaikus. To paties palinkėčiau ir Algirdo Dainavičiaus režisuotos „Planetos“ žiūrovams. Tai, kad spektaklį režisavo ir jame vaidina jūsų „Dviračio žiniose“ ar pan. matytas aktorius, nereiškia, kad atėjote į kokį tratatukų šou. Būtent šou čia ir nėra – tik Jevgenijaus Griškoveco subtili, liūdesiu atskiesta ironija ir įdėmus A. Dainavičiaus žvilgsnis į prasilenkiančias vyro ir moters planetas.

Man duotus teksto rėmus jau beveik užpildžiau, todėl tik labai trumpai – apie kelis kitus spektaklius. „Menų spaustuvėje“ verta užpildyti spragas jaunųjų režisierių  ir pradėti nuo Artūro Areimos „Prakeiktųjų“ vasario 5 d.  – tiesa, labiau už  mane jaunosios kartos režisierių lentynose besigaudantys bičiuliai sako, kad po šio spektaklio iškelta kartelė jauniems kolegoms dar liko neįveikta. OKT premjera „Dugne“ teatro repeticijų salėje (Ašmenos g.) mane a priori atbaido ištrinta „ketvirtąja siena“, bet neturinčių problemų su intymumu ir mielai tampančių ne tik spektaklio auditorija, bet ir dalyviais, vasario 24 d. laukia įdomus vakaras.

Mėnuo trumpas, bet vertų dėmesio spektaklių sąrašas dėl to nesutrumpėja. Kol vakarai dar ilgi ir paupiai negundo slaptais girtuokliavimo ritualais, suteikite teatrui daugiau šansų.

Facebook komentarai:

Mintys

  

  

  

Jei mokate, galite naudoti šiuos HTML tagus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>