Iki “Garsų fotografijos” atidarymo liko 6 dienos
2010 rugsėjo 3 d.
Nekantriai laukiame rugsėjo 9 d., kada pagaliau galėsime pasikviesti jus į „Garsų fotografijos“ parodos atidarymą „Fluxus ministerijoje”.
Skaityti toliau »

Nekantriai laukiame rugsėjo 9 d., kada pagaliau galėsime pasikviesti jus į „Garsų fotografijos“ parodos atidarymą „Fluxus ministerijoje”.
Skaityti toliau »
Kviečiame pasižiūrėti menų ir edukacijos festivalyje „Ošia“ vykusių „garsų gaudymo“ dirbtuvių rezultatų.
Šįkart mūsų akį traukia Mathias Heidrich objektyve atsispindinčios gimtojo miesto spalvos.
Jei vaidybiniam kinui gali prikišti, kad jis netikras ir išgalvotas, tai apie gerą dokumentinį kiną to nepasakysi. Žinoma, teigti, kad prieš kamerą kalbantis žmogus yra visiškai nuoširdus negalima, tačiau žiūrovas pats gali įsitikinti pašnekovo ir filmuojamos situacijos patikimumu, iškeltos problemos svarbumu. Apie vieną ryškiausių šiuolaikinių menininkų Vik Muniz, o tiksliau meno jėgą keisti žmonių gyvenimus, filmą sukūręs L.Walker tuo įtikina.
Praėjusį šeštadienį, kaip ir žadėjome, keliavome į menų ir edukacijos festivalį “Ošia“. Ten mus patraukė ne tik noras pasižiūrėti bei pabendrauti su kitais dalyviais – su savimi vežėmės žinią, kad ir nematant galima fotografuoti.
Skaityti toliau »
Nuotraukų serija iš kelionės į New York’ą padaryta britų fotografo Alex Prior. Įamžintas gyvenimas Coney saloje.
Nuopelnais kinui sau deramą vietą Kino Olimpe pelnęs Roman Polanski labiausiai išgarsėjo filmais „Rosemary‘s Baby“ (1968 m.), „Chinatown“ (1974 m.) ir „The Pianist“ (2002 m.) Tačiau pastaruoju metu iš Lenkijos kilusį režisierių garsino ir dėl nepilnametės išprievartavimo atsinaujinęs skandalas, privertęs Ciuricho kino festivalį kuriam laikui iškeisti į kalėjimo sienas. Čia režisierius baigė montuoti savo naujausią politinį trilerį „Ghost Writer“; jis įrodo, kad įtampos ir grėsmės kūrimas – vis dar R.Polanskio arkliukas.
Pamenat savo vaikystę? Pamenat, kai nerūpestingai leisdavote vasaros atostogas, lakstydavote pievomis gaudydami vėją, tyrinėdavote jus supantį pasaulį, žaisdavote slėpynių su draugais ar raukydavotės valgydami mamos virtą daržovių sriubą?
Šį savaitgalį (rugpjūčio 20-22 d.) kviečiame apsilankyti trijų dienų laisvo proto ir idėjų sąskrydyje arba kitaip – menų ir edukacijos festivalyje„Ošia“, vyksiančiame Žeimių dvare.
Festivalyje ne tik prisistatysime, bet ir rengsime „Garsų gaudymo“ dirbtuves, kurių metu visi norintys galės laužyti įsišaknijusį streotipą, kad fotografuoti gali tik matydamas.

Daugiau teksto ir vaizdų apie festivalį: www.oshia.lt
Na štai, pagaliau „Must see“ laikas atėjo ir komedijai. Nežinau, kaip jums, bet man visada atrodė, kad sukurti gerą komediją (pora šyptelėjimų ir išsprūdusių „geras“ – ne matas) yra gerokai sunkiau nei, pavyzdžiui, gerą dramą. Gal todėl ir kino festivaliuose komedijos labai retai pelno svarbius apdovanojimus, nebent tai yra šaunieji broliai Coenai, taikliai laidantys juodojo humoro strėles, suteptas absurdu. Todėl šią savaitę žiūrime jų juodąją komediją „Fargo“.

Eksperimentai su savimi, supančia aplinka ir fotoaparatu. Šįkart mūsų dėmesio centre jaunoji Turkijos fotografė Eylül Aslan. Jaukios juostiniu fotoaparatu darytos nuotraukos, kvepiančios šiltu oru, jaunyste ir cinamonu.
Tokie žodžių junginiai kaip „kino kalba“ ir „kinas – tai vaizdas“ – ne iš piršto laužti. Todėl prisiekę kinomanai kartais pasiryžta žiūrėti filmus ir visai nesuprasdami originalo kalbos, ypač jei tai – didžiųjų kino kūrėjų darbai. Šie turi genialų sugebėjimą tylą ir jos prisodrintą vaizdą paversti svarbiausiu kino aktoriumi, kuris, jei leisies, atvers tau tokį lobį, kad ir iki gyvenimo pabaigos juo džiaugsies. Tokia yra ir A. Sokurovo juosta „Motina ir sūnus“.
Vienas iš Lietuvos fotografijos perliukų, šiuo metu Paryžiuje gyvenanti ir dirbanti fotomenininkė Monika Bielskytė.
„Pusė Nelsono“ teko matyti viename iš „Kino pavasarių“ prieš kelerius metus. Paprastai, kai perkratai galvoje ką tik praūžusio festivalio filmus, noris kalbėti apie 3-4 stipresnius, po mėnesio lieka jau tik 1-2. Retas atvejis, kai filmas užsilieka atminty ilgesniam laikui. Toks yra „Pusė Nelsono“ – lyg ir dar vienas filmas apie mokyklą. bet turintis kažkokią kibirkštėlę, kuri negęsta ilgiau nei kitos. Skaityti toliau »
Šįkart leidžiamės po žeme. Mistinė vieta, kuri iškart siejasi su tolumoje besimatančia šviesa. Blyškiai apšviestas tunelis ir jame vykstantis gyvenimas. Tom Kondrat ir jo fotografijų serija “Tunnel life”.
Dirk Bogarde ir Sharlotte Rampling – kino pora, sukūrusi vieną erotiškiausių ir „nenormaliausių“ meilės istorijų kine. Jai pradžią davė nacizmas, SS karininką Maksą ir jaunąją žydaitę Liusi susaistęs keistais budelio ir aukos santykiais. Po 12 metų jie netikėtai susitinka Vienoje, prisiminimai išplaukia į paviršių ir panardina į tuos pačius vaidmenis, tačiau … laikai pasikeitė.

Šįkart ant podiumo amerikietis David Lang. Draugaudamas su RedBull akademija jis kartu keliavo ir fotografavo nemažai žinomų atlikėjų. Vienas iš jų, Steven Ellison daug geriau žinomas kaip eksperimentinės elektronikos, hip hop ir instrumentinės muzikos samplaikos prodiuseris bei Dj’us FLYING LOTUS.

Žmogaus prigimtis, o ypač tamsioji jos pusė, nuo pat nebyliojo kino laikų domino kino kūrėjus. Prisiminkime kad ir vokiečių ekspresionizmą bei „Daktaro Kaligario kabinetą“. Tačiau ji dažniausiai buvo mistifikuojama, pabrėžiant jos iracionalumą ir nenuspėjamumą. Visiškai kitaip apie žmogaus prigimtį kalba garsusis prancūzų kino eksperimentuotojas Alain Resnais, pažvelgęs į ją iš biologo perspektyvos.
KAKAVOJE – nauja rubrika kino mėgėjams. „Must see“ kinas – tai filmai, kurie paliko mums įspūdį ir kuriuos norėtume rekomenduoti ir jums. Daugumos šių filmų jūs negalėsite pamatyti kino teatruose, tačiau galite kreiptis į mus ir juos pasiskolinti. Dalinsimės įspūdžiais tiek apie šiuolaikines naujausias juostas, tiek apie primirštą klasiką, mažiau pastebėtus, bet vertingus filmus.

Jei ne draugai ir jų pagalba, gyventi būtų nykiau. KAKAVA dėkoja už pagalbą, įgyvendinant projektą „Garsų fotografija“, dizaino galerijai „Daiktų viešbutis“, padėjusiai projekto dalyviams išsirinkti fotoaparatus. Kokie dar daiktai gyvena „Daiktų viešbutyje“ ir kuo jie ypatingi pasakoja „Daiktų viešbučio“ dizainerė Aistė Nesterovaitė.

Fotografas ir tuo pačiu fotografijos subjektas. Taip galima apibūdinti šį fotomenininką iš JAV sukūrusį nuo 2006 metų vis dar tęsiamą fotografijų seriją “The dead photos”.
Išties nesusijęs reikalas su fotografija, tačiau nepasidalinti negaliu.
Puikūs skulptūros medžio pagrindu darbai iš japono Haroshi.
Pirmą kart rubrikoje lietuvaitis! Tomas Černiševas, kitaip dar linksniuojamas kaip “absurdiškas gyvenimas”. Labiausiai iš šio spaudos fotografo darbų į akį krito serija “Materijos”.
Visada sunku padėti tašką, kai veikla ir su ja susiję žmonės džiugina. Todėl ir mes po baigiamųjų „Garsų fotografijos“ dirbtuvių dar nenorėjome paleisti šio projekto ir sekmadienį kartu vykome apžiūrėti Europos parko.

Ketvirtadienį Vilniaus senamiestyje įvyko baigiamosios akliesiems ir silpnaregiams skirto projekto „Garsų fotografija“ dirbtuvės, kuriose dalyvavo ir profesionalūs fotografai. Kitokią fotografiją pirmą kartą išbandė fotografės Joana Deltuvaitė bei Vilma Samulionytė.

Skamba tranki elektroninė muzika, liejasi šampanas, erdvė mirga nuo papuošimų. Kakava švenčia vienerių metukų gimtadienį!

Kakava tai ne kava,
nors jos giminės yra.
Šaukštas tų rudų miltelių,
pieno ir vandens lašelio.
Jau puodelis šiltas šiltas
ir šaukštelis įmirkdintas.
Liežuvėlis užsiriečia ir išgerti gurkšnį kviečia.
Reikia gerti kai tylu, paslaptyje.
Ar jauti? Tai kakava…
Rūta T.
Kitokia Italija prieš Franco Monari objektyvą. Rami, melancholiška, apleista. Jokio šurmulio, itališkų emocijų.

Seni apleisti namai. Ką gi jie mato? Fotomenininkas James Nizam iš Kanados kameros obskuros principu (kambario langas užklijuojamas, paliekama tik nedidelė skylutė, pro kurią praėjęs vaizdas iš išorės sukuria atvirkštinę projekciją ant sienų ar kito paviršiaus) atskleidžia kasdieninį apleistų pastatų gyvenimą.
